- BDAR sutikimą apibrėžia kaip laisva valia duotą, konkretų, informuotą ir nedviprasmišką — patvirtintą pareiškimu arba aiškiais veiksmais.
- Reglamentas reikalauja, kad atsisakyti būtų taip pat lengva, kaip sutikti.
- Esamiems klientams ePrivacy direktyva numato siauresnę galimybę, bet su griežtomis sąlygomis.
- Šis tekstas aprašo praktiką, o ne teikia teisinę konsultaciją — dėl konkretaus atvejo verta pasitarti su teisininku.
Ką BDAR laiko sutikimu
Daugumoje parduotuvių sutikimas suvokiamas kaip langelis formos apačioje. Reglamento tekste jis apibrėžtas gerokai konkrečiau. BDAR 4 straipsnio 11 dalyje sutikimas apibūdinamas kaip „laisva valia duotas, konkretus, informuotas ir nedviprasmiškas duomenų subjekto valios išreiškimas pareiškimu arba aiškiais veiksmais patvirtinantis sutikimą“.
Iš šios formuluotės seka viskas, kas svarbu praktiškai. „Aiškūs veiksmai“ reiškia, kad žmogus turi kažką padaryti — pažymėti tuščią langelį, paspausti mygtuką. Iš anksto pažymėtas langelis jokio veiksmo nereikalauja, todėl šios sąlygos neatitinka. „Konkretus“ reiškia, kad sutikimas galioja tam, kam buvo duotas: prenumerata naujienlaiškiui nėra sutikimas SMS žinutėms.
BDAR 7 straipsnis prideda dar tris reikalavimus. Valdytojas turi gebėti įrodyti, kad sutikimas duotas. Prašymas sutikti turi būti pateiktas aiškiai atskirtas nuo kitų klausimų, suprantama forma ir paprasta kalba. Ir svarbiausias praktinis punktas: „atsisakyti sutikimo turi būti taip pat lengva, kaip jį duoti“.
Siauresnė išimtis esamiems klientams
Dažniausias praktinis klausimas: ar žmogui, kuris ką tik nusipirko, galima siųsti naujienlaiškį be atskiro sutikimo. Atsakymas slypi ne BDAR, o ePrivacy direktyvoje, kuri reguliuoja būtent elektroninę rinkodarą.
Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę: elektroninis paštas tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti naudojamas tik gavus išankstinį sutikimą. Bet 13 straipsnio 2 dalis numato išimtį — kai kontaktai gauti parduodant prekę ar paslaugą, tas pats pardavėjas gali juos naudoti savo panašių prekių ar paslaugų rinkodarai, jeigu klientui „aiškiai ir atskirai suteikiama galimybė nemokamai ir lengvai nesutikti“ su tokiu naudojimu tiek renkant kontaktus, tiek kiekvienoje žinutėje.
Sąlygų čia daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: kontaktas turi būti gautas parduodant (ne iš konkurso ar trečiųjų šalių), rinkodara turi būti savo ir panašių produktų, o galimybė atsisakyti turi būti pateikta du kartus — renkant ir kiekviename laiške. Direktyvos į nacionalinę teisę perkeliamos skirtingai, todėl konkrečioje šalyje sąlygos gali būti griežtesnės. Kai kyla abejonių, saugiausia ir paprasčiausia yra turėti aiškų sutikimą — jis tinka visais atvejais.
Ką reikia išsaugoti kaip įrodymą
Reikalavimas gebėti įrodyti sutikimą praktiškai reiškia, kad reikia žinoti ne tik ar, bet ir kaip žmogus sutiko. Minimalus rinkinys, kurį verta turėti kiekvienam kontaktui:
- Data ir laikas, kada sutikimas duotas.
- Šaltinis — konkreti forma, puslapis ar veiksmas, per kurį kontaktas atsirado.
- Formuluotė, kurią žmogus matė sutikdamas. Jei formos tekstas keitėsi, svarbu žinoti, kuri versija galiojo.
- Kanalai, kuriems sutikta atskirai — el. paštas, SMS.
Gera žinia ta, kad šiuos duomenis rinkodaros platformos kaupia automatiškai kiekvienam profiliui. Blogesnė — juos lengva prarasti masiškai importuojant kontaktus iš senų failų, kur šaltinio informacijos nebėra. Būtent tokie importai audituose kelia daugiausiai klausimų.
Kaip tai atrodo formoje
Reikalavimai virsta keliais paprastais sprendimais registracijos formoje. Langelis paliekamas tuščias. Tekstas pasako, ką žmogus gaus ir kaip dažnai, o ne tik „sutinku su sąlygomis“. El. paštas ir SMS turi atskirus langelius. Nuoroda į privatumo politiką yra matoma toje pačioje formoje, ne paslėpta poraštėje.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad sutikimo tekstas turi būti suprantamas be teisinio žodyno. Formuluotė „sutinku su duomenų tvarkymu rinkodaros tikslais“ formaliai atrodo tvarkinga, bet praktiškai žmogui nieko nepasako. Aiškiau veikia paprastas sakinys apie tai, ką jis gaus ir kaip dažnai — ir tai kartu didina užpildymų skaičių.
Atskiras dalykas — sutikimas kaip pirkimo sąlyga. BDAR 7 straipsnis nurodo vertinant, ar sutikimas duotas laisva valia, atsižvelgti į tai, ar sutartis nesiejama su sutikimu tvarkyti duomenis, kurie tai sutarčiai nebūtini. Praktinė išvada paprasta: prenumerata negali būti privaloma norint užbaigti užsakymą.
Praktikoje naudinga ir tai, kad sutikimo formuluotė būtų išsaugota kaip atskiras įrašas, o ne tik atmintyje. Kai po metų kyla klausimas, ko konkrečiai žmogus sutiko gauti, atsakymas turi būti dokumente, o ne rekonstruojamas iš prisiminimų apie tai, kaip forma atrodė anksčiau.
Atsisakymas: kur dažniausiai suklystama
Reikalavimas, kad atsisakyti būtų taip pat lengva, kaip sutikti, praktikoje pažeidžiamas dažniau nei bet kuris kitas. Tipiniai atvejai — atsisakymo nuoroda mažu pilku šriftu, atsisakymas, reikalaujantis prisijungti prie paskyros, arba puslapis, kuriame prieš atsisakant reikia nurodyti priežastį.
Prie to prisideda ir techninis reikalavimas iš kitos pusės: Google siuntėjų gairės reikalauja, kad rinkodaros laiškuose būtų aiškiai matoma atsisakymo nuoroda, o siuntėjai, per parą siunčiantys daugiau nei 5 000 laiškų į Gmail, privalo palaikyti atsisakymą vienu paspaudimu. Taigi paslėpta nuoroda kenkia du kartus — ir atitikčiai, ir pristatomumui.
Praktiškai naudinga vietoje vieno mygtuko turėti pasirinkimą: rečiau, tik akcijos, arba visiškas atsisakymas. Dalis žmonių, kuriems trukdo dažnis, o ne turinys, pasirenka pirmą variantą ir lieka sąraše.
Kiek duomenų rinkti ir kiek laiko saugoti
Prie sutikimo prisideda antras principas, kuris rinkodarai aktualus kasdien — duomenų minimizavimas. Rinkti verta tik tai, ką realiai naudosite. Praktinis patikrinimas paprastas: jei laukelio duomuo per pastaruosius metus nė karto nepanaudotas nei segmente, nei laiške, jo rinkti nereikia.
Tai turi ir grynai praktinę naudą. Kiekvienas papildomas privalomas laukelis registracijos formoje mažina užpildymų skaičių. Gimimo data yra klasikinis pavyzdys: ji renkama „gimtadienio laiškui“, bet dažnai tas laiškas taip ir nepaleidžiamas, o forma tuo tarpu praranda dalį prenumeratorių.
Saugojimo trukmė
Duomenų negalima laikyti neribotai „dėl viso pikto“. Praktikoje tai reiškia, kad reikia turėti bent apytikslę taisyklę, kada kontaktas, kuris niekada neįsitraukė, pašalinamas. Konkretaus termino reglamentas nenurodo — jis priklauso nuo tikslo, todėl sprendimą reikia pagrįsti patiems.
Patogu tai, kad rinkodaros logika čia sutampa su duomenų apsaugos logika. Kontaktas, kuris dvejus metus nieko neatidarė ir nepirko, nėra nei teisiškai patogus, nei komerciškai vertingas — ir dar kainuoja, nes platformos apmokestina pagal aktyvių kontaktų skaičių.
Kodėl tai susiję su sąrašo higiena
Atitiktis ir pristatomumas šioje vietoje sutampa. Sąrašas, surinktas su aiškiu sutikimu, elgiasi geriau: mažiau skundų, mažiau atmetimų, geresnė siuntėjo reputacija. Sąrašas, surinktas neaiškiai arba importuotas iš seno failo, generuoja būtent tuos signalus, kurie veda laiškus į SPAM.
Todėl neaktyvių kontaktų valymas nėra vien techninis darbas — tai ir būdas sumažinti riziką laikyti duomenis, kurių niekam nebereikia.
Ką patikrinti šią savaitę
Trys dalykai, kuriuos galima pasitikrinti per pusvalandį. Pirma — ar visi sutikimo langeliai formose tušti ir ar el. paštas su SMS atskirti. Antra — ar atsisakymas veikia vienu paspaudimu, be prisijungimo. Trečia — ar žinote, iš kur atsirado didžiausios jūsų sąrašo dalys ir ar tam yra išsaugotas įrašas.
Kaip tai sudėliojame klientų paskyrose kartu su formomis ir srautais, aprašėme naujienlaiškių paslaugos puslapyje. Dėl konkrečios teisinės situacijos verta pasitarti su teisininku — šis tekstas aprašo praktiką, ne teikia teisinę išvadą.